Che…kas? Chelatinimas arba cheliacija yra kenksmingų sunkiųjų metalų surišimas su chelatine medžiaga (chelatoriumi) tam, kad jie būtų pašalinti iš organizmo. Kitaip tariant, vienas yra žiedas, kitas yra kabliukas. Graikiškos kilmės žodis chelatas reiškia į žnyples panašius krabų nagus.

Sunkieji metalai yra kaip gausybė žiedukų išmėtyti per visą organizmą ir giliai audiniuose, chelatorius yra kaip kabliukas ar nagas, kuris gali užkabinti tą žieduką, taip suformuojant naują, netoksišką junginį, kurį organizmas gali pašalinti.

Kaip minėjau ansktesniuose straipsniuose, iki tam tikro laipsnio organizmas gali detoksikuoti sunkius metalus pats panaudojant glutationą (pačio organizmo pagamintas anti-oksidantas ir savotiškas chelatorius), tačiau kai glutationo neužtenka (jis naudojamas ir visai bendrai detoksikacijai ir ilgalaikė intoksikacija išsekina glutationo kiekius) tada sunkieji metalai pradeda kauptis riebaliniame sluoksnyje, organuose, nervų sistemoje, kauluose (švinas) ir gali ten tūnoti ištisus dešimtmečius. Tokiais atvejais čia jau reikia grubesnio chelatoriaus, kad juos iškrapštyti giliai iš audinių.

Ką reikia žinoti apie chelatorius?

Skirtingi metalai turi skirtingą potraukį (affinity) t.t. junginiams, kurie padeda juos pašalinti. Pvz gyvsidabris turi potraukį sieros junginiams. Aliuminis turi potraukį silikai.

Chelatoriai arba ‚priešnuodžiai‘ turi skirtingas sukibimo su sunkiais metalais savybes. Vieni gali būti silpni (sukibti ir gretai  paleisti), o kiti surišti užtektinai ilgai, kad spėti pašalinti iš organizmo. Todėl čia reikalingas ypatingas atidumas ir specinės žinios apie kiekvieną iš jų. Silpni chelatoriai gali pridaryti daug žalos. Pvz. Kalendros lapai yra vienas iš dažnai rekomenduojamų naturalių chelatorių, tačiau jis yra per silpnas: gali sugriebti gysvidabrį, bet jį vėliau paleisti, taip perskirstant sunkų  metalą ir dar jautresnę kūno dalį. Iš esmės, beveik visi šelatoriai kažkada paleidžia (junginys išyra), todėl dažnai saugesni protokolai rekomenduoja gerti mažas chelatorių dozes kas 3 valandas tam, kad kai viena chelatorių dozė neša gyvsidabrį lauk, junginys susilpnėja ir paleidžia, kita dozė jį sugriebia ir neša toliau.

Chelatoriai turi skirtingas prasiskverbimo savybes. Vieni yra ‚ekstraląsteliniai‘, veikiantys ląstelių išorėje ir valo tik kraują, limfą, tarpląstelinį skystį. Šie chelatoriai prisijungia prie kūno skysčiuose cirkuliuojančių sunkiųjų metalų, kuriuos galima pašalinti per inkstus arba kepenis. Kiti yra ‚Intraląsteliniai arba Viduląsteliniai‘, kurie veikia ląstelės viduje. Šio tipo  chelatoriai prasiskverbia pro ląstelių membraną ir gali patekti į gilesnius audinius (pvz organus ir nervų sistemą) ten sugribiant susikaupusius metalus.

Todėl vieni gali būti daugiau veiksmingi, nei kiti.  

Todėl pasikartosiu, yra LABAI LABAI svarbu suprasti vieną dalyką, chelatorių junginiai gali būti per silpni, kad pilnai išvesti gyvsidabrį iš organizmo. Tai kad natūralus produktai ar kai kurie chelatoriai mobiluozja, nereiškia kad detoksikuoja. Kitaip tariant galima sugribti 100 daleliu, bet išvesti tik 5. Kas atsitinka su kitomis 95? Jos persiskirsto i dar jautrenses vietas. Todėl negalima sunkius metalus tik mobilizuoti iš ląstelių, bet kiek įmanoma yra būina viską susirinkti, kitaip prisidarysime dar daugiau bėdų.

Todėl cheliacija yra labai labai sudėtingas procesas, kurį reikia suprasti labai gerai, prieš pradedant bet kokią SM detoksikaciją. Reikalus apsunkina ir tai, kad nėra vieno universalaus metodo, kuris tinka visiems.

Vienas iš garsiausių chelatinimo protokolų yra taip vadinamas Andrew Cutler Chelation Method. FB grupė yra sukuapusi labai daug patirties ir čia galima labai daug išmokti apie sunkius metalus. Protokolu sekiau tris metus ir pasiekiau šokių tokių rezultatų, bet paskiau kaip ir daugelis – buvau išsekintas ir atsitrenkiau į sieną. Šiandienai skaitau jį pavojingu, trumparegišku ir pasenusiu. Daugiau apie pačius protokolus ateityje.

Kokios yra idealaus chelatoriaus charakteristikos:

– Pasirinktas pagal teisingą ryšį su norimu pašalinti sunkiu metalu (affinity)

– Mažas toksiškumas

– Kitų (naudingų mineralų ir metalų) šalinimo kiekis

– Gebėjimas prasiskverbti pro ląstelių membranas (lipofilinis)

– Gebėjimas sudaryti netoksiškus kompleksus (su sunkiais metalais)

– Greitas sunkiųjų metalų išvedimas (ir pačio komplekso pašalinimas)

– Mažas sunkiųjų metalų persiskirstymas (redistribucija).

Atitinkančių visus šiuos kriterijus chelatorių praktiškai nėra. Tinkamas chelatorius priklauso nuo to, kokie sunkieji metalai kelia daugiausia problemų, kaip organizmas toleruoja t.t. chelatorių ir koks derinys veikia efektyviausiai. Geriausias būdas išsiaiškinti, kas kaip veikia, yra su jais susipažinti ir juos išbandyti.

Reikia turėti omeny, chelatoriai pirmiausia mobilizuoja lengviausiai prieinamą metalą, paprastai plazmoje, inkstuose ir kepenyse, o vėliau mažesniu mastu – kauluose ir centrinėje nervų sistemoje. Todėl pradžioje gebėjimas prasiskverbti pro ląstelių membranas nėra toks kritiškas kaip vėlesniuose chelatavimo etapuose, kai jis tampa labai svarbus. Netgi vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reiktų „apsivalyti“ kraują ir viską „ekstraląstelinėje“ erdvėje ir tik paskiau naudoti chelatorius, kurie gali prasiskverbti į ląsteles – taip tikimasi užkirsti kelią šelatoriui pernešti sunkų metalą iš kraujo giliau į ląstelę. 

Jau skamba sudėtingai? Tai tik paviršutiniškos žinios. Viskas darosi dar sudėtingiau kai reikia suvaldyti kūno reakcijas, parinkti teisingas dozes ir kombinacijas. Dabar jau turbūt matote, kad joks daktaras ar toksikologas su mumis nežais, nes gilesnė detoksikacija gali užtrukti kelis metus. Beje, toksikologai lėtinės intoksikacijos net negydo – man tiesiai šviesiai pasakė: cheliacija yra labai pavojinga, jie naudoja lašalines ir daro tai tik ūmiais atvejais gerai pasverdami rizikas. O rizika yra ta, kad suleisdami didelę dozę chelatoriaus (dažniausiai DMPS arba EDTA) jie gali mobilizuoti žvėriškai didelį kiekį metalų, kurių kūnas nespėja pašalinti ir perskirsto į jautresnes vietas. Todėl ne vienas po toksikologų „pagalbos“ išeina didesniu invalidu, nei kad ten atėjo.

CHELATORIAI

Paminėsiu kelis geriausiai žinomus chelatorius, bet dar kartą pabrėžiu – yra LABAi svarbu suprasti ką darai prieš naudojant šias medžiagas. Jos gali pakenkti, jei naudojamos netinkamai. Beveik visos šios medžiagos sukels tam tikrą šalutinį poveikį, tačiau jei bandote detoksikuotis, nėra jokio būdo to išvengti.

Šie chelatoriai turi ilgą patirtį ir yra naudojami daugelio gydytojų, įskaitant ir praktikuojančius pagrindinę mediciną.

– DMSA – sulfhidrilo pagrindu, vandenyje tirpus, netoksiškas metalų chelatorius, kuris nuo 1950 metų  naudojamas kaip priešnuodis nuo sunkiųjų metalų toksiškumo. Dažniausiai naudojamas švino detoksikacijai, bet veikia ir gyvsidabrio, arseno, aliuminio, kadmio, nikelio detoksui. Platus spektras, bet nepatenka į ląsteles ir reikalauja griežto protokolo, nes perskirsto metalus su neatsargiu naudojimu.

– DMPS – išraštas Sovietų 1950 metais yra vienas iš plačiausiai naudojamų chelatorių. DMPS buvo ir yra plačiai naudojamas apsinuodijus gyvsidabriu, arsenu ar švinu, dažnai yra toleruojamas lengviau, nei DMSA (nes yra švelnesnis inkstams ir kepenims), bet taip pat nepatenka į ląsteles ir reikalauja griežto protokolo, nes perskirsto metalus su neatsargiu naudojimu.

– EDTA (CaMgEDTA, CaEDTA, MgEDTA) – išrastas Vokiečių 1935 metais, gerai valo kraują nuo sunkių metalų, dažnai naudojamas ligoninėse lašalinių terapijos forma, bet dažnai kritikuojamas dėl savo rizikos faktorių: pašalina daug naudingų elementų, formuoja nestabilius kompleksus, apkrauna inkstus ir kt.   

– ALA – Alpa Lipolio Rūgštis geba prisijungti prie sunkiųjų metalų, ypač gyvsidabrio, ir mobilizuoti juos iš audinių. ALA yra tirpi riebaluose ir vandenyje, todėl gali pereiti kraujo-smegenų barjerą ir chelatuoti metalus ne tik iš kraujotakos, bet ir iš gilesnių audinių bei smegenų. Populiari detoksikacijos priemonė Andrew Cutlerio chelatavimo (ACC) metode kur dažnai vartojamos mažos dozės, siekiant sumažinti metalų persiskirstymo riziką. Per daug metų padariau išvadas, kad tai yra pavojinga ir netokia efektyvi priemonė, kaip naujesni chelatoriai.

Naujesni ir mažiau paplitę chelatoriai

Šie chelatoriai yra nauji ir todėl naudojami rečiau. Jie yra labai veiksmingi ir laikomi efektyvesniais už įprastus chelatorius.

OSR (NMBI, Emeramide) – tubūt pats patraukliausias chelatorius, ką dabar pats galėčiau rekomenduoti. Jis yra lipofilinis (prasiskverbia į ląstelę) ir sudaro labai stabilų chelatinį kompleksą su gyvsidabriu, o išradėjas teigia, kad kompleksas yra toks stabilus, kad jis niekada nesuyra ir yra lengvai pašalinimas iš organizmo. Taip pat teigiama, kad jis nesugrebia ir nešalina kitų naudingų metalų iš organizmo. NBMI iš savęs yra stiprus anti-oksidantas ir pirma buvo pristatyas į rinką būtent dėl šios savo savybės. Parašysiu apie jį daugiau atskirame straipsnyje.

MiADMSA – tai yra labai panašus į DMSA, bet šis yra jo lipofilinis variantas, laikomas potencialiu chelatavimo agentu arsenui, švinui, gyvsidabriui, kadmiui ir galio arsenidui. Jis turi platesnį spektrą, nei NBMI, bet jo kompleksas yra ne toks stabilus ir turi potencialą metalų perskirstymui jei naudojamas ne pagal protokolą. Protokolas yra tam, kad sumažinti perskirstymo riziką, bei atstatyti naudingus elemenatus (geležį, cinką, varį or t.t.), kuriuos chelatorius pašalina kartu su toksiškai metalais.

HOPO  – Labai įdomus naujas chelatorius skirttas ne tik šalinti sunkius metalus, bet taip pat ir radiacijai (radioaktyviesiems izotopams). Sunkieji metalai, prisijungę prie HOPO, greitai išsiskiria, o stabilus susijungimas neleidžia sunkiesiems metalams persiskirstyti į kitas organizmo vietas. Taip užtikrinama, kad sunkieji metalai organizme praleidžia kuo mažiau laiko, o tai ypač svarbu radioaktyviųjų izotopų atveju.

* Cheliacija yra labai lėtas procesas. Tinkamo cheliacijos protokolo tikslas – kuo labiau sumažinti šalutinį poveikį ir kuo greičiau detoksikuoti. Tai reikalauja daug laiko, kūno paruošimo (drenažo/detokso kanalų atidarymas), ekperimentacijos ir kantrybės.