Ši tema yra verta storos knygos ir plakato su priminimu apie kepenų svarbą ant mūsų miegamojo sienos. Jei domitės tai jau žinote, kad kepenys – tai didžiausias mūsų organas apimantis virš 500 organizmo funkcijų. Kai kenčia kepenys kenčia absoliučiai VISAS organizmas. Jos nėra tik mūsų filtras. Jos perdirba, keičia savybes, kaupia, paleidžia, siunčia signalus, kontroliuoja, save detoksikuoja, save regeneruoja ir daro tai absoliučiai tyliai. Tai tyliausias organas kas liečia simptomus ir skausmus. Kai kurie specialistai sako, kad kepenys gali veikti 60% pajėgumu ir nerodyti jokių požymių laboratoriniuose tyrimuose. Todėl dauguma mūsų gyvename su kepenų stagnacija to net nežinodami, ko pasekoje kenčia žarnynas, skydliaukė, nervų sistema, imunitetas ir psichinė sveikata.

Jei bandome valyti žarnynus, šalinti grybelį, geriame gerąsias bakterijas, naikiname parazitus, gydome Helikobakterius, refliuksus, GERL’us, bet visa tai sugrįžta lyg užburtame rate tada yra viena bendra tiesa – nepašalinome terpės, kurioje visa tai plinta ir dauginasi. Bandome išgaudyti gyvius iš pelkės, bet nematome pačios pelkės.

Kas įtakoja užpelkėjimą? Vandens nepratekėjimas. Kodėl tekantis kalnų upės vanduo saugesnis gerti, nei ežero? Mažiau terpės plėstis ir daugintus mikrobams. Tas pats būna su žarnynu ir kepenimis. Mūsų vidinė upė ir žarnyno gyvybinis skystis yra tulžis. Per mažai tulžies ir viskas stringa, stagnuoja. Jei per daug – išsiveržia per kitą galą kaip per potvynį (tulžies rūgščių sukeltas viduriavimas.) Jei tulžis tampa toksiška (joje kaupiasi ir cirkuliuoja toksinai) tai yra garantuotas ligos receptas. Daugiau apie tai kitame aprašyme.

Tulžis – Organizmo Auksas

Tulžis yra kepenų gaminamas žalsvai gelsvas sekretas, kuris kaupiamas tulžies pūslėje. Per parą pasigamina apie 1 litrą tulžies. Tulžis yra labai neįtikėtinai svarbi virškinime. Ji yra šarminio pobūdžio ir neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį kai tie susitinka dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies skystis aktyvina kasos sulčių fermentus, skaido (kaip detergentas) riebalus ir padeda juos įsisavinti. Tulžis skatina žarnų peristaltiką (kontrakcijas stumiančias maistą pirmyn), kovoja su mikrobais, padeda vitaminams A, D, E, K rezorbuotis žarnyne, konvertuoja skydliaukės hormonus ir t.t.

Galima tik įsivaizduoti kas atsitinka kai visos šios funkcijos pradeda strigti dėl tulžies sutirštėjimo ar nepakankamumo. Atrodo šiek tiek mistika, taip? Kaip kepenys gali „stagnuoti“? Daug metų vaikiausi šios sąvokos kol neatradau elementariausio, mokslo pripažinto ir gerai žinomo reiškinio, kuris vadinasi – CHOLESTAZĖ.

Kas Yra Cholestazė?

Cituoju ir šiek tiek sutrumpinu iš svetainės ligos.lt:

“Cholestazė – tai sumažėjęs tulžies nutekėjimas į virškinamąjį kanalą. Cholestazė ne liga, o daugelio ligų simptomas. Etiologija – tulžies pūslės ir takų akmenligė, uždegiminiai procesai, navikai, diskinezijos. Sutrikus tulžies nutekėjimui, tulžies kapiliarai išsiplečia, juose padidėja spaudimas ir tulžies sudedamosios dalys patenka į limfinius kapiliarus ir per limfą – į kraują. Tai sukelia bendrą organizmo intoksikaciją, kuriai būdingi tam tikri organizmo sistemų sutrikimai: a) poveikis nervų sistemai – iš pradžių dirginimas, vėliau slopinimas, galvos skausmai, odos niežėjimas (dėl odos nervų galūnėlių dirginimo tulžies rūgštimis); b) poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai – sumažėja kraujospūdis, prasideda bradikardija; kraujospūdis krinta dėl vazomotorų centro tonuso mažėjimo; c) tulžies rūgštys sukelia eritrocitų hemolizę. Kraujo krešėjimas sutrinka dėl vitamino K rezorbcijos sutrikimo (rezorbcija sutrinka dėl nepakankamo tulžies kiekio žarnyne), be šio vitamino, sutrinka protrombino gamyba kepenyse; c) sutrinka virškinimas – pirmiausia riebalų, baltymų, prasideda žarnyno atonija, vidurių užkietėjimai, puvimo procesas, vėliau – viduriavimai.”

Papildau iš Cleveland Klinikos:

“Per trumpą laiką cholestazė paveikia visą tulžies sistemą. Susidariusi tulžies sankaupa [kamštis] gali sukelti kepenų, tulžies pūslės, kasos ar tulžies latakų uždegimą. Tai gali sukelti skausmą, pykinimą ir kitus simptomus. Taip pat padidėja infekcijų tikimybė. Cholestazė turi daug priežasčių. Tai gali būti kepenų liga, kuri slopina kepenų gebėjimą išskirti tulžį į tulžies latakus (intrahepatinė cholestazė – tulžies sąstovis kepenyse) arba tai gali būti problema jūsų tulžies latakuose, kurie fiziškai riboja tulžies tekėjimą latakais (ekstrahepatinę cholestazę, tulžies sąstovį kanaluose už kepenų ribų).”

Ar neįdomu kaip ten rašo, kad tai tik „ligų simptomas?“ Išvardija visus cholestazės padarinius, bet sako tai ne pagrindinė priežastis. Na, visą tai dar labai ilgai nagrinėsime čia ir padarykime savas išvadas.

Radau tyrimus pas vokiečius, kurie atrado, kad kepenys susidaro iš trijų tūkstančių kilometrų kapiliarų, kuriuose gaminama ir per kurias teka tulžis. Tie kapiliarai yra apie 100 kartų plonesni, nei plaukas. Visi tie kapiliarai suteka į didesnę „upę“, paskiau dar į didesnę (kaip miško upelis į Vilnelę, tada į Nerį, Nemuną, Marias…) Net sunku patikėti koks tai didelis ir subtilus tinklas. Tai, kaip ir mūsų eko sistema, yra labai pažeidžiamas tinklas.

Šiek tiek paminėsiu kelis gerai žinomus ir šiek tiek įdomesnius faktorius, kurie sukelia tulžies stagnaciją (cholestazę) ir tada vis praplėsiu šį sąrašą ateityje. Juos radau įvairioje literatūroje ir įvairiose paskaitose):

Gerai žinomi: tulžies pūslės akmenys (akmenligė), lėtinės kepenų ligos kaip hepatitas, virusai, infekcijos, suriebėjusios kepenys, nėštumas (dėl pakitusių hormonų įtakos), hipotirozė (lėta skydliaukės veikla), stresas.

Įdomesni: įvairūs vaistai (kontraceptinės tabletės, anaboliniai steroidai, amoksicilinas ir kiti penicilino antibiotikai, imunosupresantai, antidepresantai, estradiolis (pakaitinės hormonų terapijos rūšis), Cimetidinas (vartojamas skrandžio opoms gydyti), Tolbutamidas (vartojamas 2 tipo cukriniam diabetui gydyti), priešgrybeliniai vaistai, t.t.) ir aišku mūsų pagrindiniai veikėjai – toksinai. Kurie toskinai? Absoliučiai VISI, kurie prisideda prie viso kūno krūvio aprašyto anksčiau. Kaip visa tai vyksta yra žiauriai įdomu ir bus verta atskiro straipsnio, bet jei trumpai tai visi toksinai/chemikalai/endotoksinai, kurių kepenys nespėja šalinti yra kaupiami taip, kaip popieriai ant Maximos buhalterės stalo, „vėlesniam“ apdorojimui. Tik tam yra ribos ir kai tos ribos peržengiamos kepenys viską meta atgal lauk į kraują ir tada visą tą šlamštą reikia kažkur dėti, taip? Tada kaupiame riebaliniame sluoksnyje, organuose, ląstelėse, nervų sistemoje, endokrininėse liaukuose, bandoma šalinti per inkstus, prakaitą, odą, net plaukus! Mūsų organizmas yra genialus, kažkas neįtikėtino kaip jis tvarkosi ir pastoviai viską balansuoja, kad išgyventi…

Tada savijauta jau labai pablogėja ir jokie daktarai nesupranta kas vyksta. Siunčia jus pas psichiatrą – “va, nusiramink, matau užvaldė stresiukas… pagersi, palengvės.” Na ir išgeriame mes tai…, na uždusina organizmo signalus, užčiaupia garsiai klykiančią nervų sistemą, sutramdo “įsisiautėjusį” imunitetą… ir kas toliau? Nauji metai! “Reikia valytis organizmą”. Geranoriška draugė pataria pagerti silimariną, sako padeda.

Ar matote kokie beviltiški gali pasirodyti visi tie preparatai, žarnyno šluotos ir arbatytės? Organizme metų metus sukauptas disbalansas ir žemyn nukreipta spiralinė inercija nebus lengvai sustabdyta su vienu ar kitu detoksu. Botaniniai preparatai yra labai svabus įrankis, jie turi savo vietą ir laiką, bet retai kada yra pilnas sprendimas adresuojantis šaknines priežastis. Tikras detoksas pareikalaus sisteminio matymo, kompleksinio priėjimo ir daug daug kantrybės.