XX a. IV ketvirčio pradžioje amerikiečio filosofo ir psichiatro R. Moudi knyga ,,Gyvenimas po gyvenimo” sukėlė didžiulį ažiotažą, nenurimusį kelis dešimtmečius. Ji buvo verčiama į daugybę pasaulio kalbų. Tai buvo sensacija: vieni vadino ją “nemoksline,” kiti teigė, kad autorius vaikosi pigios šlovės, o dvasininkai pyko, nes, jų manymu, niekas neturi teisės lįsti į tas sritis, kurios yra tabu, vadinasi, mirties klausimas privalo likti paslaptis.

Knygoje buvo aprašyta kaip R. Moudi ir jo kolegos apklausė 150 pacientų, dėl avarijų, sunkių ligų, sužeidimų ar kitokiu dalykų patyrusių klinikinę mirtį ir atsidūrusių ant mirties slenksčio. Nepaisant apklaustųjų intelektinių, religinių ir amžiaus skirtumų, buvo nustatyta labai daug jų pasakojimų sutapimų. Iš viso to R. Moudi išskyrė penkioliką atskirų elementų. Vienų žmonių pasakojimuose buvo visi tie elementai, kitų jų buvo mažiau. Tvarka, pagal kurią šiuos elementus tyrinėtojas pabandė nuosekliai išdėlioti, taip pat šiek tiek skyrėsi, tačiau pagrindinis modelis buvo toks pat. Be abejo, tarp apklaustųjų buvo ir tokių, kurie nieko neatsiminė.

Taigi, pabandykime panagrinėti R. Moudi modelį:

1. Visi prašytieji papasakoti apie savo patirtį iš pradžių sutrikdavo ir tvirtindavo, kad be galo sunku parinkti ją perteikiančius žodžius. Toliau visi pasakojo tą patį: žmogus išgirsta, kad kažkas

konstatuoja jo mirtį. Jis sutrinka, nebejaučia niekieno prisilietimų, tačiau girdi viską, ką kalba kiti.

2. Nurimsta visi skausmai, jeigu jie buvo, užlieja ramybẻ ir palengvėjimas. Kai kurie jautė vienatvę, bet kartu ir ramybę, kai kurie – visišką laisvę.

3. Pasigirsta keistas garsas galvoje. Jis visiems skirtingas: vieni jautė zvimbimą, kiti – švilpimą ar vejo gausmą, treti spragsėjimą, beldimą, riaumojimą, kai kas – varpus ar dangiškąją muziką…

4. Girdint tą garsą atsiranda pojūtis, kad labai dideliu greičiu judama tamsiu tuneliu. Vieni prisiminė tą tunelį kaip olą, koridorių, kiti – kaip šulinį, cilindrą vamzdį ar tuštumą. Visi kalbinti žmonės naudojo skirtingus terminus, tačiau apibūdino tą patį procesą. Daugelis teigė, kad tas vamzdis buvo jų apimties. Beveik visi pasakojo, kad judėdami juo girdėjo ir jau minėtą garsą.

5. Išniręs iš tunelio, žmogus pamato savo fizinį kūną gulintį. Taigi, patiria, kad jis yra, bet ne kūne. Jis regi kitus žmones, gali stebėti viską, kas vyksta aplink jo bejėgį kūną, lyg tai būtų filmas. Vienus tai stebino, kiti paniškai isigando ir norėjo kuo greičiau grįžti į kūną, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti. Kai kurie apklaustieji teigė, kad be jausmų gulintis fizinis kūnas jiems atrodė svetimas.

Taigi, žmogus mato, kad jis guli be jausmų, bet kartu yra nesvarumo buklės prie savęs gulinčio.

Pamažu jis pradeda suprasti, kad mirė. Buvo ir tų, kurie sąmonei asiskyrus nuo fizinio kūno stebėjosi, kaip jie iš viso galėjo būti tame kūne…

Tada daugeliui iškilo klausimų: ,,Ką daryti toliau? Kur skristi?”

Savo naujajai formai įvardyti buvo vartojami ivairūs apibūdinimai: rūkas, debesis, dūmai, garai, kažkas peršviečiamo, spalvotas debesis, energijos gūsis ir t.t. Jokios fizinio kūno traumos naujajai formai įtakos neturėjo.

Toliau visi pasakojo tą patį: laikas esant minėtos būsenos nebeegzistuoja, kaip ir nebelieka temperatūros pojučio. Dvasingesni žmonės kalbėjo apie dvasinį matymą, nebeturintį jokių ribų kai matoma, kas norima ir kur norima, kai bet kuris klausimas sprendžiamas tuoj pat, negrįžtant prie jo. Kai kurie pripažino, kad lyg ir nebegirdėjo žodžių, kuriuos taria žmonės, bet dar jiems nepravėrus burnos jau žinojo, ką šie sakys. Jie suprato ir tai, ką žmonės galvoja, tačiau pasakyti kitiems nieko nebegalėjo. Fizinį kūną turintieji jų nematė ir negirdėjo. Ir tada daugelis pasijuto izoliuoti arba vieniši. Buvo tų, kuriems labai patiko toji naujoji būsena, ir jie norėjo pasidalyti savo įspūdžiais su artimaisiais, bet nusivylė pamatę, kad tai nebeįmanoma. Taip atėjo supratimas, kad visi ryšiai nutrūko.

6. Po gilios vienatvės, užliejančios visą esmę, žmogus staiga pajunta, kad yra ne vienas, šalia jo yra kitų. Tie kiti tokie pat kaip jis dabar. Jis pamato esybes, atėjusias padėti, kad perėjimas iš vienos būsenos į kitą būtų lengvesnis. Vieni prisiminė, kad sutiko savo anksčiau mirusius

artimuosius, kiti minėjo juos pasitikusią dvasią saugotoją ar net kelias jų. Kai kurie girdėjo balsą, sakantį, kad jie dar nemirė, todėl reikės grįžti atgal. Tos dvasinės esybės neturėjo aiškios formos. Dar kiti apklaustieji teigė nieko nematę, tačiau jautę šalia palaikymą, todėl viduje žinoję, kad viskas yra gerai. Tie, kurie bandė kažko klausinėti, gavo žaibiškus bežodžius atsakymus.

7. Toliau visais atvejais buvo įprastas elementas – susitikimas su aiškia šviesa. Iš pradžių ji blausi, bet pamažu ryškėja, kol tampa nežemiška. Žmonės ją apibūdino kaip baltą arba gelsvai baltą ar tiesiog aiškią, Ji nežibino akių ir netrukdé matyti to, kas vyksta aplinkui. Visų, pasakojusių savo išgyventas patirtis, manymu, ta šviesa skleidžia neapsakomą meilę ir šilumą.

Mirštantysis jaučia, kaip ta šviesa jį apgaubia. Tai suteikia visišką išlaisvėjimą ir lengvumą. Jis jaučia didžiulę trauką tai šviesai, kurią skirtingoms religijoms priklausantys žmonės įvardijo savaip. Tada pajunta tiesioginį ryšį su ta šviesa. Bendraujama ne žmogui įprasta kalba, o mintimis kurios tampa aiškios akimirksniu.

Beveik visi apklaustieji prisiminė panašius klausimus: “Ar pasiruošęs mirčiai?”, “Ką padarei savo gyvenime ir galėtum man parodyti? Visi teigė supratę, kad klausiama ne apie Žemės gyvenimui įprastus pasiekimus, o tai, kiek gero buvo padaryta kitiems ir kiek meilės jiems atiduota. “Ar šis Tavo gyvenimas buvo vertingas (t. y. ar gyvenimas, kurį Tu pragyvenai iki šio momento, iš tiesų praėjo ne veltui, turint omenyje tai, ką dabar sužinojai)?”

8. Šie klausimai – tai tik preliudija kitam žingsniui. Žmogus jaučia, kad šviesa viską apie jį žino. Ir iš tiesų ji pradeda rodyti jo gyvenimą. Tai vyksta didžiuliu greičiu: prisiminimai tarsi ekrane seka chronologiškai, vienas paskui kitą. Kai kurie apklaustieji teigė, kad chronologijos nebuvo. Atrodė, lyg visi praeities vaizdai būtų iškilę vienu metu, tačiau tai išgyvenusieji juos pagavo vienu minties ypu. Tai vyko akimirksniu. Kai kas pasakojo apie ekraną, kuriame viskas vyko staigiai, bet gyvai ir realiai. Kai kurie vėl išgyveno jausmus ar emocijas, susijusias su matomais vaizdais. Toje apžvalgoje tilpo ir mažiausios detalės, ir svarbūs įvykiai. Buvo mačiusiųjų tik esminius savo gyvenimo momentus. Dauguma apklaustųjų suprato tą peržiūrą kaip šviečiančiosios esybės pateiktą pamoką: išmokti mylėti kitus žmones ir įgyti žinių. Daugelis teigė, kad peržiūrint gyvenimą šviesa bandė atkreipti jų dėmesį į situacijas, susijusias su meilės svarba ir mokymusi. Kilo didžiulis noras kažką būtinai ištaisyti, pakeisti.

9. Ne visi priėjo iki ribos. Daug kas grįžo jos nepasiekę. Tačiau kai kurie žmonės tvirtino priėję kažkokią ribą. Ją apibudino kaip vandenį, pilką rūką duris, sieną, tvorą laukuose ar tiesiog liniją. Vieni tarsi plaukė laivu ar valtele per plačią upę, kur ant kranto stovėjo kažkada buvę mylimi mirusieji, tačiau valtelė nepriplaukė kranto: žmogus atsigavo. Keli tvirtino peržengę ribą, už kurios pajuto dar gilesnę ramybę ir taiką: iš ten nebesinorèjo grįžti, bet reikėjo.

10. Grižimas. Beveik visi iš pradžių, tik išėję iš kūno norėjo į jį grįžti, bet pasiekę tam tikrą mirimo stadiją, ypač po susitikimo su šviečiančiąja esybe, to nebenorėjo. Kai kuriuos tgal traukė pareiga savo neužaugintiems vaikams ar dar kam nors kitam. Grįžę mažai kam pasakojo savo nutikimus, nes bijojo būti išjuokti ir nesuprasti.

R. Moudi apibendrino, kad daugeliui tą procesą patyrusių žmonių požiūris į gyvenimą keitėsi iš esmės. Jie susimąstė apie tai, kaip gyveno iki šiol, ką nuveikė ir ką dar turi padaryti, ypač santykiuose su artimaisiais, mokydamiesi meilės. Kai kurie, laikę save tik fiziniu kūnu,

pradėjo domėtis klausimu: “Kur yra žmogaus riba ir kur yra jo sąmonės riba?” Taigi, jie suprato, kad žmogaus kūnas yra tik sąmonės indas, todėl kilo noras giliau pažinti tai, kas yra inde ir lieka gyvas po indo mirties. Vadinasi, požiūris tapo filosofiškesnis. Daugelis teigė, kad dabar stengiasi

gyventi darydami gerus darbus ne tik sau, bet ir kitiems, nieko nesmerkia.

Tie, kurie buvo linkę į savižudybę, to polinkio visiškai nebeturėjo. Jie tiesiog nebegalėjo suprasti, kaip galima šitaip kvailai elgtis.

R. Moudžio teigimu, žmonės, buvę ant mirties slenksčio, patyrė dvasinį atsinaujinimą, pradėjo geriau suprasti kitus, jų mintis ir poreikius. Šis įvykis jiems tapo nepakartojama ir nepaprastai svarbia jų suvokimui pamoka.

Beveik kiekvienas iš jų akcentavo meilės kitiems butinybę. Tačiau niekas nesigyrė, kad nuo dabar tapo tobulas, šventas, ir niekaip nepabrėžė savo pranašumo prieš kitus.

Ši patirtis išgrynino jų suvokimą, ką jie dar turi padaryti, pakeitė jų vertybes, moralinius principus ir poreikį gyventi pagal juos. Nė vienas iš tų žmonių nebebijo mirties.

Naujoji būtis jiems tapo nebaisi, nes jie jau žino, kad po fizinės mirties liekama gyventi, ir patyrė, kaip vyksta mirties procesas. Kai kurie iš jų sakė, kad net džiaugiasi dėl mirusiųjų, nes žino, kas jų laukia.

Bet svarbiausia, kas daugeliui itin rūpėjo, buvo patyrimas, kad gyvenimas po mirties nenutrūksta. Jie patys sau tai patvirtino. Tie žmonės teigė, kad tai ne “amžinas užmigimas ” kaip kai kurie anksčiau manė, o tik perėjimas iš vienos būsenos įkitą. Viena moteris įvardijo tai ,,grįžimu namo.” Kai kurie lygino tą būseną su pabudimu, mokyklos baigimu ar išsilaisvinimu iš kalėjimo. (Šios knygos santraupą radau kt. knygoje “Apie Mirtį ir Pomirtinius Kelius.” Astrėja.)